2019-09-28 - Devintoji talka Vilties Žemėje - Atsiliepimai

IMG_20190715_053715-4.jpg

      Apie talką lietui lyjant Vilties Žemėje, 2019 m. rugsėjo 28 d.

  
     ♡
     Vasarą vis pakalbėdavome, kad lietus negali mums sutrukdyti rengti talkas ir jose dalyvauti! Taigi, paskutinį rugsėjo šeštadienį sulaukėme geros progos tai patirti realiai.
     Nors atvykus į Garnių kaimą dar porą valandų dirbome saulei šviečiant, bet įdienojus dangus papilkėjo ir mus pradėjo prausti lietaus lašai. Po valandos kitos - ir pjaustomos medžių šakos šlapios, ir žemė pradeda įmirkti. Vietomis pradeda žliugsėti po kojomis. Na, žinoma, ir mes - talkininkai - šlampame. Bet kol judi - nejauti, kiek peršlapęs ar sušlapęs esi. Eini, neši, dedi… darai tai, ką esi numatęs padaryti…
     Gal miestietiškam būdui visa tai jau yra nemažas iššūkis - šlapia galva ir lietaus lašai už kaklo…, bet čia būdamas pamiršti, kad esi miesto vaikas, kokias pareigas eini mieste ir kokie apdovanojimai puošia tavo krūtinę. Ar eglei, augančiai kieme, rūpi tavo pasaulietiniai pasiekimai, tavo žinomumas visuomenėje? Tu gali būti triskart populiaria žvaigžde ar super nepopuliariu ministru, didžiu vadovu ar auklyte perpildytame vaikų darželyje - ji (eglė) vis tiek linguos šakomis vėjo ritmu, o ne tavo noru...
     Čia turi galimybę kitaip pažvelgti į save…, pamiršti aplinkinių liaupses, pretenzijas. Atsipūsti nuo kasdieninio tempo, bėgimo. Gali savęs paklausti, o kas gi man pačiam svarbu…? Čia nereikia puikuotis, laikytis „aprangos kodo“, būti perskaičius madingus betselerius ir panašiai…
     Šioje vietoje gali rasti save… 
     O grįžus namo, aplanko mintis: KIEK ir KO man reikia iš tikro? 
     Ką iš tiesų rinkau, kaupiau, ką „pamiršau“ daryti ir padaryti, gyvendama šioje Žemės planetoje? 
     Ko gi man trūksta, kad aš taip skubu, lekiu? 
     Ką noriu pasivyti ar aplenkti? 
     Kas turi manyje užgimti, kad galėčiau rasti atsakymą? 
     Čia tokia mokykla ir tokios pamokos, kai mokaisi ne mokydamasis, o gyvendamas, darydamas… Seminaras gamtoje… Be lektorių ir „autorių“ išminties… Esi tik tu ir Didieji Mokytojai… Beje, šitai suvokiau tik grįžusi į miestą…
     Paprasta proza - dirbti lietui lyjant… O kaip yra iš tikro? Kas į tai atsakys?   (A.C.)
   

     ♡
     Vilties Žemė... Kiekvienas važiavimas manyje vis labiau stiprina jausmą, lyg važiuočiau namo, pas mamą... Laukimo - ką rasiu, kaip sutiks ir džiaugsmo bangelės lydi manąją kelionę...
     Mūsų susitikimas, pasisveikinimas dažniausiai būna pripildytas ramybės ir paslapties... Visiškai nesvarbu, koks būna oras... saulė, vėjas, lietus - šioje erdvėje visuomet jaučiamas pastiprinimas, palaikymas ir šiluma... Ji pripildo mus viltimi ir pakrauna tolimesniam ėjimui... Ėjimui į tikrąjį save...
     Įsiklausymo, susiklausymo, pajautimo dėka Vilties Žemėje galiu padaryti didžiausius atradimus, įsivardinimus, mokytis pastebėti ženklus... Ji mane kiekvieną kartą kantriai moko ir globoja - augina... O aš savaisiais darbais pagelbėju ir apsikabinu Ją...
     Ačiū Dangui, Žemelei, Gyvenimui už unikalią galimybę ir pagalbą...   (V.J.)
 

     ♡
     Pirmasis įspūdis iš talkos Vilties Žemėje - tai „jūra“ darbų, kuriuos ten reikia nuveikti... 
     Koncentracija buvo į darbą. Smagu buvo dirbti vieną darbą vienu metu. Net jei laužai ir tvarkai nupjautų medžių šakas, darai tik tai, ir darai atsakingai ir su meile..
     Gera buvo dirbant stovėti po ąžuolu. Ačiū jam, kad jis priėmė, nes jaučiausi ten puikiai, ir ilgai nesušlapau net pradėjus lyti...
     O bendras pojūtis Ten - tai lyg „pasaulis pasaulyje“, kur jautiesi lyg būtum izoliuotas ir apsaugotas. 
     P. S. Tiesa, Ten ir paukščiai „klegėjo“ dar negirdėta kalba... :)   (R.G.)

Šios įrašo komentarų rss feed