Dievas Šypsojosi

IMG_20190804_105549-AD2-2.jpg

     …Didžiojo Griausmo išgelbėtas, žmogus nulenkė galvą ir atsiklaupė prieš dievą Perkūną. O Tikrasis Dievas Žiūrėjo ir Šypsojosi…

     ...Tai buvo išsipildymo pradžia, didžiojo kelio pradžia - žmogus atsiklaupė prieš Dievą. Ir visai nesvarbu, kad tą Dievą jis suprato visiškai ne taip ir vadino savuoju išsigalvotu vardu. Bet jis atsiklaupė ir nusilenkė. Tai buvo pradžia.
     Priešaky dar laukė ilgas ilgas kelias…, pakilimai ir kritimai…, atradimai ir nusivylimai… Visa tai dar bus… O dabar - Dievas Šypsojosi… ir Liko Tyloje - žmogus PATS gali ateiti iki JO…, ir jis tai padarys… 
     O žmoguje - pirmą kartą! - užgimė Didybės pajautimas. Jis pirmą kartą visa savo esme pajuto tą begalinę didžiulę Didybę-Galybę, nuo kurios priklauso visa šiam pasaulyje (ir kituose taip pat…). Išgyvendamas savo menkumą, žmogus pasijuto saugus. Suvokdamas, kad ne viskas priklauso nuo jo, jis pagaliau lengviau atsikvėpė, ir giliai giliai viduje krustelėjo Ta Tikroji Meilė - Meilė visam, kas sukurta Kūrėjo… Meilė net ir sau pačiam…
     Tai buvo didžiojo Praregėjimo, didžiojo Virsmo akimirka… ir kad tai įvyktų, užteko taip nedaug - tik atsiklaupti prieš… Žmogus dar nesuvokė prieš ką atsiklaupė, tačiau Dievas Šypsojosi… ir Laimino žmogų tolesniam ėjimui jam skirtu keliu…
     Tokiu būdu - pagaliau! - užsimezgė dar visiškai trapus ir netvirtas, tačiau - jau! - ryšys… Ryšys tarp žmogaus ir Dievo… Nejučia, netikėtai, sunkią nevilties akimirką žmogus pagaliau pažvelgė į Dievą ir pajuto JĮ savyje…  

     …Žmogus atsivėrė… ir žvaigždės dainavo, o medžiai šnarėjo tyliai siūbuodami ir supdami dar miegančius paukščius… ir saulutė jau-jau… ruošėsi nušviesti šį nuostabų pasaulį, kad jos paprastoje ir didingoje šviesoje alsuotų Kūrėjo Pilnatvė… 


Vida V.

Šios įrašo komentarų rss feed